Vasario 21 d., penktadienį, 18 val. Antakalnio galerijoje (Antakalnio g. 86, Vilnius) atidaroma Miglės Kosinskaitės tapybos paroda KOMOLOKO.
Komoloko, tai slaptažodis arba burtažodis, atveriantis duris į uždarą teritoriją, slaptus kambarius, privačius išgyvenimus. Panašiai kaip Mutabor iš mūsų vaikystės filmuko. Ištari Komoloko ir patenki į tapybos užkaborius, kur laukia gal kiek netikėti motyvai, nauji siužetai, bet, tikiuosi, vis dar atpažįstamas braižas. Tai kolekcija, kurioje patys naujausi, dar niekur nerodyti darbai – ką tik pradėtas ciklas, kodiniu pavadinimu ,,Bauhauzas”, o taip pat šiek tiek senesnių kolekcijų fragmentai, kurie dar nebuvo rodyti Vilniuje.
Didžioji dalis parodos darbų gimė praeitą rudenį ir šią žiemą, kai už lango vyravo nepertraukiama pilkuma, o pasaulis ėjo iš proto dėl klimato, virusų ir brexitų. Todėl, užsidarius studijoje, norėjosi atsiriboti nuo viso to triukšmo ir prisiliesti prie stabilių, aiškių, švarių dalykų, grynosios estetikos. Labai natūraliai žvilgsnis nukrypo prie praeito amžiaus pirmos pusės reiškinių mene ir
architektūroje. Gal būt tai įtakojo pastaruoju metu sustiprėjęs dėmesys Kauno modernizmui, (negali to nejausti gyvendamas ,,įvykių epicentre”), o gal praeitais metais minėtas Bauhauzo mokyklos įkūrimo šimtmetis. Norėjosi apmąstyti, kur gi mes atsidūrėme, praėjus šimtui metų nuo garsiosios architektūros ir dizaino mokyklos pradžios, įtakojusios visą modernųjį meną ir
gyvenseną. Kaip iš šiuolaikinio žmogaus pozicijų atrodo tos idėjos, visa filosofija, savo laiku taip stipriai paveikusi pasaulį. Gal tai, kas dabar atrodo dizaino klasika, amžininkų akimis buvo chuliganiški akibrokštai… Virtualiai čiupinėdama chrestomatines taikomojo meno ikonas, bandžiau suvokti ir pajusti tą ypatingą minties švarą, spalvų ir tonų aiškumą, pirmapradžių formų harmoniją ir paprastumą ir, sykiu, neabejotinai rafinuotą stilingumą. Kaip norėčiau, kad vieną dieną mano tapyba taptų tokia išgryninta, švari, tarsi savaime atsiradusi, be jokių matomų pastangų, be nereikalingų detalių ir puošnaus manieringumo, bet nepraradusi intrigos ir stilingumo. Linkiu sau kantrybės ir įkvėpimo…KOMOLOKO!
Tekstas – Miglė Kosinskaitė
