Pernai vasaros pabaigoje Lietuvos nacionalinis muziejus lankytojams pristatė dvi parodas, skirtas atsigręžti į sudėtingą ir traumuojančią okupacijų patirtį ir iš naujo įvertinti, kaip ji paveikė mūsų šalies istoriją bei meno raidą. Šios parodos, kviečiančios analizuoti skaudžias, tačiau šiandieninėje geopolitinėje situacijoje itin aktualias temas, veiks iki kovo 3 dienos. Tai paskutinė galimybė apsilankyti ir duris rekonstrukcijai užversiančiame Naujajame arsenale. Lankytojų atsinaujinęs muziejus lauks jau 2028 metais.
Ukraina jau dvejus metus didvyriškai priešinasi Rusijos agresijai. Ukrainiečiai daugelį įkvėpė savo ryžtu, drauge šis karas išryškino kultūros naikinimo ir istorijos iškraipymo naratyvus, su kuriais šiandien susiduria ši mums artima tauta. Simboliška, kad Naujajame arsenale būtent tokiu metu veikia dvi parodos – didžioji „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ ir mažoji „Laiko šukės ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“.
„Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste atsiskleidžiantys okupantų bandymai manipuliuoti istorija, nutildyti ir sunaikinti kultūrą verčia iš naujo pažvelgti į komplikuotą mūsų pačių istoriją“, – šių parodų aktualumą nusako Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė.
„Apie okupuotos Lietuvos patirtis kalbėti sudėtinga, tačiau analizuoti ir prisiminti šį laikotarpį yra itin svarbu. Nors šiandien kuriame ir gyvename laisvoje šalyje, tačiau dar visai neseniai mūsų realybė buvo persmelkta cenzūros, iškreipto istorinio naratyvo apraiškų. Todėl paskutinę savaitę veikiančios parodos – puiki galimybė refleksijai ir praeities lūžių apmąstymams,“ – teigia vienos iš parodų kuratorė Indrė Urbelytė.
Parodoje „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse. Tai – ne grožėjimuisi skirti objektai, o istoriniai artefaktai, liudijantys okupacijos laikotarpį.
„Laiko šukės ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – didžiosios parodos tęsinys, iliustruojantis kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. Rimantas Dichavičius – vienas žymiausių Lietuvos fotografų, buvęs tremtinys, kurio darbai sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje galima išvysti plataus spektro fotomenininko kūrybą – nuo draustų fotografijų ir korekcijų sulaukusių kūrinių iki sovietinės cenzūros taisykles atitikusių fotografijų.
Šioms parodoms pasirinktas Naujasis arsenalas, buvęs sudėtingų istorijos vingių liudytoju, konceptualiai papildo ekspozicijų pasakojimą. Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį ir Rusijos kariuomenei įsitvirtinus Žemutinėje pilyje, Naujasis arsenalas buvo perduotas karinės apygardos artilerijos saugykloms. Iš pradžių čia buvo laikomos patrankos, paskui patalpos pritaikytos kareivinėms, o 1863 metais, vykstant sukilimui, atsirado ir politinių kalinių kalėjimas. Karinėms žinyboms pastatas priklausė ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvos nacionalinis muziejus su saugyklomis Naujajame arsenale įsikūrė septintajame dešimtmetyje, o 1968 m. jis buvo atidarytas lankytojams.
Kovo 3 d. pastatas užvers duris rekonstrukcijai ir lauks lankytojų atsinaujinęs 2028 metais.
Lietuvos nacionalinis muziejus – vienas pirmųjų muziejų Lietuvoje. Šiandien jis saugo daugiau nei pusantro milijono eksponatų, čia dirba apie 300 darbuotojų. LNM vienija dvylika padalinių. Tai Gedimino pilies bokštas, Senasis ir Naujasis arsenalai, Pilininko namas, Vilniaus gynybinės sienos bastėja, Istorijų namai, Buvusi areštinė, Signatarų namai, Kazio Varnelio namai-muziejus, Jono Basanavičiaus gimtinė, Vinco Kudirkos muziejus, Jono Šliūpo muziejus.
