Ignalinos krašto muziejuje spalio 9 d. 16 val. atsidarys paroda Sugrįžkim prie lino–2. Joje žiūrovai išvys menininkių Silvijos Juozelskytės, Austės Jurgelionytės-Varnės, Indrajos Kubilytės, Karolinos Kunčinaitės, Kristinos Šorienės ir Linos Zavadskės šių metų vasarą tekstilės rezidencijoje (kuratorė Silvija Juozelskytė[1]) sukurtus kūrinius iš lino, naudojant marginimo, audimo ir kitas tradicines ir netradicines technikas.
„Lietuvoje jau virš 20 metų neauginami pluoštiniai linai, o šiuo projektu knietėjo grįžti ne tik prie lino tradicijų, bet prie tvarumo, ekologiškumo, – sako tekstilės rezidencijos ir parodos kuratorė tekstilininkė Silvija Juozelskytė. Priešingai tekstilės pramonei, kuri yra viena pagrindinių gamtos teršėjų, sukurianti kalnus perteklinių, nereikalingų tekstilės atliekų, o dažymui dideliais kiekiais naudojanti vandenį, parodos kūriniai, sukurti iš lino, atskleidžia tausojantį santykį su aplinka“.
Šešios menininkės 10 dienų praleido ežerų ir vandens krašte – Ignalinos rajone. Nuostabioje Aukštaitijos Nacionalinio parko vietoje, šalia Lūšių ežero, tarp Palūšės ir Meironių jos sukūrė darbus iš lino, bendravo, lankė architektūros ir gamtos paminklus, sėmėsi įkvėpimo iš gamtos, dalinosi savo atradimais su lankytojais ir vietos bendruomene.
Darbų inspiracijoms buvo pasirinkta lino ir vandens tema. Lino stiebelis išauga tik gavęs tyro lietaus. Lietuvių tautosakoje išliko dainų apie liną, o taip pat pasakų, legendų apie laumes, mauduoles, kurios pakilus rūkui virš ežero vandens eidavusios maudytis, plaukus šukuodavo, marškinius mazgodavo. Moterys, merginos velėjančios žlugtu ar skalaujančios skalbinius – neištrinamas Lietuvos vaizdinys, kaip žvejys ir tinklai. Žvejai patys susiverpdavo tinklams tinkamo storumo ir tvirtumo siūlus. Nors parodoje mėlynos spalvos mažai, tačiau ji asocijuojasi su linų žydėjimu ir vandeniu.
Viena menininkių I. Kubilytė sukūrė rankšluosčius šešioms rezidencijos ir parodos dalyvėms, K. Šorienė – eksponuoja augalų marginimo technika dekoruotus ilgus it lieptas lino audinius, A. Jurgelionytė-Varnė kviečia mintimis nusikelti į vandenį, rytą, šviesą, tylą, plaukimą, panėrimą. Karolina Kunčinaitė iš veltinio, lino, kokosų virvės, naudodama natūralų dažymą sukūrė objektą Nepririšta valtis, S. Juozelskytė apjungė vandenį ir tekstilę nuregzdama plonučius tarsi voratinklis lino tinklus.
„Mano darbas skirtas laumėms, kurios siejamos su vandens stichija, – sako parodos dalyvė Lina. Prie vandens jos skalbia ir vėlėja, žmonės laumes taip pat dažniausiai sutinka prie vandens, o tautosakoje pabrėžiama, kad laumių rūbai labai dailūs“. L. Zavadskės sukurti objektai – ilgos baltos suknios, dekoruotos lapų antspaudais.
Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Ignalinos rajono savivaldybė.
[1] 2023 m. projekto sumanytoja ir parodos kuratorė Silvija Juozelskytė buvo pakviesta dalyvauti Prancūzijoje vykusiame tarptautiniame projekte. Jo metu menininkė lankėsi tekstilės parodose, linų ūkiuose, gerėjosi mėlynuojančiais linų laukais, stebėjo lininių siūlų apdirbimo ir verpimo procesus. Pasitelkus naujas technologijas iš lininio pluošto Prancūzijoje gaminamos ne tik statybinės, interjero apdailos medžiagos, bet ir atskiros dalys muzikos instrumentams, sporto inventorius – slidės, snieglentės, teniso raketės, slidžių lazdos, patvarūs kelioniniai lagaminai, o automobilių pramonėje – motorolerių, dviračių dalys.