Kaunietis fotografas Adam Aleksejėvič teigia, kad fotografija jis susidomėjo visiškai netikėtai, tačiau, panašu, kad tas netikėtumas tapo lemtingu posūkiu jo gyvenime. Šiandien Adam gali pasigirti ne tik tuo, kad yra jaunas, sėkmingas bei talentingas fotografas, tačiau ir keliais mėnesiais į priekį suplanuotu darbų tvarkaraščiu. Malonaus skaitymo!
- Adam, ar visuomet jautei aistrą fotografijai? Galbūt pašaukimas atėjo visai netikėtai?
Prisipažinsiu – niekad nesižavėjau fotografija. Visada būdavo malonu pasižiūrėti į gražių modelių nuotraukas, reklamas, bet viskas ties tuo ir pasibaigdavo. Ankščiau visada galvojau, kad savo gyvenimą siesiu su renginių organizavimu/vedimu, tačiau koją pakišo fotografijos kursai, į kuriuos ėjau tik norėdamas palaikyti draugei kompaniją. Jų net nebaigiau, o fotografija manęs taip ir nesužavėjo. Tačiau nusipirkus naują fotoaparatą ir padarius pirmąją fotosesiją, sulaukiau didelio susidomėjimo ir pagyrų. Vėliau sekė kita ir dabar jau šimtais skaičiuojamos fotosesijos. Šiai dienai be fotografijos neįsivaizduoju savo gyvenimo – prabundu ir užmiegu su mintimi apie tai.
- Papasakok apie savo, kaip fotografo, pačią pradžią? Ar sunku turi pelnyti aplinkinių pripažinimą?
Dabar galiu drąsiai patvirtinti, kad geriausi dalykai gyvenime įvyksta netikėtai. Svarbiau tikėti tuo, ką darai ir eiti vis pirmyn bei nesižvalgyti atgal, kur pilna gyvenimu nepatenkintų žmonių. Tie žmonės taip ir liks už tavęs, o tu visada eisi tik į priekį. Sulaukiau labai skirtingų nuomonių: vieni sakė nesustoti ir judėti į priekį, kiti – kad švaistau laiką ir mano darbai yra nieko verti. Tačiau šiai dienai galiu pasigirti užsakymų skaičiumi, kurie tęsiasi net porą mėnesių. Galiu sau leisti atsisakyti užsakymų, kurie nėra man priimtini ar man nėra malonu juos atlikti. Niekad nesistengiau pelnyti pripažinimo, tiesiog ketverius metus be sustojimo dirbau. Dirbau ir dirbu kartais net iki ryto, kad klientas ir aš liktume patenkinti. Tai nėra lengvą, bet kai žmonės tai įvertina – negali sustoti.
- Kaip gimsta idėjos fotosesijoms? Kur ieškai įkvėpimo?
Nepameluosiu sakydamas, kad idėjos gimsta visur. Prie lovos net laikau užrašų knygelę, kad jei ką nors sugalvočiau, visa tai galėčiau užsirašyti ir įgyvendinti. Kartais reikia tik laisvo savaitgalio Druskininkuose ar draugų būryje, kad vėl galėčiau kibti į darbus pilnu pajėgumu.
- Kokios fotosesijos tau teikia didžiausią malonumą?
Be jokios abejonės, kad maloniausia dirbti su savo darbą išmanančiais žmonėmis, savo srities profesionalais. Dirbau ne su vienu šiai dienai žinomu modeliu: Grėte Raudyte, Dijora Petrikonytė ir kitais, kuriems tereikia pasakyti fotosesijos viziją ir galime pradėti darbą. Malonu dirbti su mūsų šou pasaulio atstovais, kurie jaučiasi laisvai pries į juos nukreiptą objektyvą ir per trumpą laiką gali išspausti maksimumą. Pastaruoju metu labai pamėgau darbą su didesnių dydžių modeliais, nes jos yra tikros ir dar nesugadintos laikino grožio viruso. Labai smagu matyti jų šypsenas ir džiaugsmą.
- Adam, koks jausmas apima pamačius savo paties nuotraukas žurnaluose, reklamose?
Darbų spaudoje dar nebuvo tiek daug, bet tas jausmas yra neapsakomas ir tą reikia išgyventi. Kai ketverius dirbi ir visa tai pradeda duoti vaisius – tai nerealu!
- Kas tau yra svarbiausia fotografuojant žmones?
Labai mėgstu bendravimą ir šiltą atmosferą. Be jokios abejonės, esu toks pats žmogus, kaip ir visi kiti: kartais atsikeliu be nuotaikos, pavargęs ar galbūt net nemiegojęs, pasakau vieną ar kitą blogesnį žodį, tačiau visada stengiuosi tai vėliau atpirkti. Pats esu didžiulis plepys ir dažnai per daug atsiveriu. Tačiau viską, kas mano gyvenime įvyko blogo, priimu kaip pamoką ir stengiuosi nežiūrėti atgal. Esu užgrūdintas gyvenimo. Fotografuojant man labai svarbus yra komandinis darbas – tiek mano komandos, tiek ir modelių. Tad, norint pasiekti kuo aukštesnį rezultatą, mano komandos sudėtis dažnai keičiasi. O jeigu žmogus ateina su neplauta galva, apkramtytais nagais ir trimis blakstienomis– nežinau, kokio rezultato jis tikisi 🙂
- Ar fotografijos srityje turi tabu – t.y.kokia tematika arba ko nesutiktum niekada fotografuot?
Kažkada skaičiau labai gerą SEL’o frazę: “ankščiau dirbau tam, kad turėčiau vardą, dabar vardas dirba man”. Būtent taip atsitiko ir man. Šiai dienai galiu atsisakyti užsakymų, kurie man nėra priimtini. Sunku įvardinti, kokie užsakymai tai būtent yra, bet tokių pasitaiko ir maloniai jų atsisakau. Tikrai žinau, kad niekada nedirbčiau su žmogumi, kuris mane pavedė ar nuvylė. Labai vertinu savo ir kitų laiką, to tikiuosi ir iš aplinkinių..
- Kokios savybės yra svarbiausios, norint pasiekti aukštumas fotografijos srityje?
Manau daug kas atsakytų, kad tam reikia mokslų, kursų ir panašiai. Taip, visiškai sutinku, tačiau aš į tai žvelgiu kaip į savotišką verslą. Šiai dienai kas antras nori būtų fotografu, tačiau tas noras dažnai lieka be rezultato. Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad nežinau, kas yra konkurenciją, nes darbų turiu daugiau, negu galiu apsiimti. Norint išlikti šiame versle reikia būti kitokiu, savitu, charizmatišku, lankščiu, galbūt susikurti net mini strategiją, kaip prasimušti, kad tavo darbai būtų matomi.
- Kokie Lietuvos bei užsienio fotografai yra tapę tavo guru?
Šiuo klausimu esu keistas, nes nelabai domiuosi savo kolegomis.
Kartais pamatau Žilinsko, Tomo ir Luko, Kaunecko ar Pocėjaus darbus.
- Papasakok šiek tiek apie savo ateities
Esu iš tų žmonių, kurie tuščiais žodžiais nesimėto, labiau mėgstu tai įrodyti savo darbais ir rezultatu. Šiomis dienomis gyvenu lagaminų režimu, nes jau kitą savaitgalį aplankysime Norvegijos lietuvius, dar kitą – Danijos. Vasarą esame numate dviejų dalių kelionę po pasaulį, aplankant Vokietiją, Šveicariją, Austriją, Olandiją ir dar daug kitų šalių. Tad šiomis dienomis smarkiai dirbu visą tai organizuojant ir ruošiant.
Ačiū už pokalbį.
Aleksejėvič Adam photography nuotraukas galite apžiūrėti – facebook.com/aleksejevicphotography
