Kai termometro stulpelis vis labiau primena, kad už lango jau vasara, o dienos ilgumas neleidžia ramiai užmigti, aktorė ir režisierė Redita Dominaitytė kviečia kartu su ja pasinerti į pokalbių ir muzikos projektą “Knyga + Muzika”. Šį kartą pakviesime projekto iniciatorę atsisėsti pačią į svečio vietą ir pasikalbėti apie muziką, literatūrą ir visuomenę.
Projektui pasirinkote vasaros vakarus. Ką Jums reiškia šis metų – paros laikas?
Tai visų pirma – šiluma. Minkštas, saulėtas vakaras, kada nereikia vilktis megztinių. Sulėtėjęs miesto ritmas ir jokio skubėjimo – niekur neskubantys praeiviai, daug šypsenų. Tai laikas, kai savo mieste jautiesi kaip turistas. Laikas – persmelktas žalumos kvapo, įvairiausių spalvų ir garsų. Laikas – kada tiesiog mėgaujiesi gyvenimu.
Daugelis Jus pažįsta kaip ugninių plaukų, garsaus juoko, enegijos užtaisą. Jaučiatės puikiai vedėjos vaidmenyje. Kaip kilo mintis surengtį šį “Knyga + Muzika” projektą?
Tai projekto “Knyga+” tęsinys skirtas vasaros sezonui. Lietuvoje turime labai nedidelį laiko tarpą, kada galime išnaudoti lauko erdves, terasas. Tad labai norisi pabėgti nuo įprasto formato, uždarųpatalpųir turėti pozityvią laiko praleidimo formą su muzikiniu kontekstu. Todėl projektas keliasi į ketvirtadienio vakarus, kada po darbų, galime atsipalaiduoti, pasiklausyti pokalbio ir gyvos muzikos. Man norisi pakalbinti kuo įvairesnius muzikinio žanro ir kartų atstovus-nuo folkloro iki klasikos, nuo pop iki jazz.
Neseniai praėjo “Eurovizijos” dainų konkursas. Ir vėl visuomenė susiskaldė, ir vėl likome už finalo ribų. Ką manote apie muziką Lietuvoje?
Muzika – visuomenės mentaliteto dalis. Ji – stipri ir galinga išraiškos priemonė. Turime labai daug projektų, televizijosir radijo laidų, Muzikos gatvės dienas ir t.t. Ji gali būti ne tik atpalaiduojanti, bet ir agituojanti. Todėl smalsu kalbinti įvairios patirties ir stiliaus atlikėjus. Kiekvienas iš jų turi savo pasaulio suvokimą,priemones bei idėjas, kaip pristatyti save ir savo kūrybą. Visai nesvarbu, koks tai žanras, bet jei tai būdas bendrauti– aš noriu bendrauti muzikos stiliumi.
Minėjote, kad tai būdas visiems susitikti po darbų ir atsipalaiduoti. Kokią žinutę norite perduoti žiūrovams?
Pokalbiuose vyraus trys temos. Pirmoji – knygos. Ir nebūtinai knygos žanras turi būti tik rimtas. Juk vasara – atostogų laikas, ir galime sau dažniau leisti pabūti su knyga, o gal pavartyti žurnalą. Todėl ir pokalbis suksis apie laisvalaikio literaturą.
Kita svarbi tema – muzika. O tiksliau, kaip atsiranda tekstas muzikoje, ar tai autentiški dainų tekstai, ar skolinti rašytojų. Kaip gimsta daina – kas pirmas tekstas ar muzika?
Trečia svarbi tema – socialinė. Dažnai mūsų svečiams tenka dalyvauti įvairiose paramos akcijose -todėl svarbu suvokti, ar tai reikalinga, ar ne per daug, kokia forma tai reikia vykdyti?
Projektas vyks kartu su Rimanto Kaukėno paramos fondu. Surinkti pinigai bus skirti fondui. Ar visuomenę vis dar reikia skatinti atsisukti į socialines problemas?
Tikslesnis žodis yra priminti. Juk augant ekonominiams rodikliams ir gerbūviui dažnai užmiegame patogioje zonoje. Ne veltui žmogus tampa jautresnis tik atsitikus tam tikroms problemoms, nes sotus alkano neužjaučia. Svarbu, kad visuomenė būtų ne tik ekonomiškai stabili, bet ir sąmoninga. O tai neatsitinka atsibudus vieną gražiądieną. Neatsiranda vidinis noras kažkam padėti, todėl svarbu, kad tai būtų ugdoma nuo mažens – pagalba artimui savo. Ir visai nesvarbu kokia forma tampi socialiai atsakingas. Svarbu – ugdyti poreikį padėti.
Kaip galvojate, ar mūsų visuomenė yra socialiai atsakinga?
Manau, kad taip. Bet metas kalbėti apie tai, kad pagalba yra neatsiejama nuo mūsų gyvenimo. O svarbiausia – turime būti socialiai atsakingi netgi tada, kai niekas mūsų neprašo. Grožis slypi smulkmenose,ir turbūt svarbiau yramokintis atpažinti pagalbos poreikį. Ne visiems, kurie rėkia garsiausiai, ištiesųtos pagalbos mirtinai reikia. Kiek žmonių, kuriems iš tiesų jos reikia, nedrįsta paprašyti?
Jūsų vaikai paaugliai. Daug kalbama apie šiuolaikinės kartos vaikus. Ar skatinate juos būti socialiai atsakingais?
Turime mokinti savo vaikus ne tik padėti, bet ir paprašyti pagalbos. Visuomenė surišta kuklumo pančiais. Mums gėda būti pažeidžiamiems, ugdoma tvirta visuomenė, tarp kurių nėra vietos silpniems. Todėl kartais nemokame nei paprašyti, nei duoti. Šis klausimas man šiuo metu rūpi labiausiai.
Mes tikrai išmokomesocialinio atsakingumo pradžiamokslį – mokykla, įvairios įstaigos, spauda – jau pripratino mus suklusti ir reaguoti į problemas. Bet tai privalo būti neatsiejama dalis: taip kaip išsivalyti dantis, taip ir padėti pakelti nugriuvusį nepažįstamą vaiką, pakelti šiūkšlę, mamai užnešti vežimėlį ar palydėti senjorą iki mašinos. Pavyzdžių galima rasti daug. Nepamenu, kad man kas nors pasisiūlytų panešti sunkius pirkinius… O juk tai taip paprasta.Esame tokie užsiėmę, kad nerandame kelių minučių sustoti, neskubėti, padėti.